Šilinis viržis (Calluna vulgaris) priklauso erikinių šeimai (Ericaceae). Rūšiai priskiriama apie 800 veislių. Žemas, visžalis išsišakojęs krūmokšnis (0,2–0,7 m) nedideliais lapeliais, išsidėsčiusiais ant plonų sumedėjusių stiebų. Lapų spalvos gali varijuoti nuo vidutiniškai žalios ar pilkos iki gelsvų atspalvių, dauguma veislių džiugina spalvomis ir žiemą. Mažyčiai varpelio formos žiedeliai (tuščiaviduriai arba pilnaviduriai) gali būti nuo baltos iki tamsios rausvai violetinės spalvos, susispiečia į tankias kekes šakelių viršūnėse. Žydėti pradeda liepos antroje pusėje. Dažniausiai auga Škotijos kalnuose, tačiau natūraliai veisiasi ir Lietuvoje. Neretai galima pamatyti sausuose pušynuose ir beržynuose, bet aptinkama ir pelkėse, durpynuose. Geriausiai auga rūgščiuose, nelabai derlinguose dirvožemiuose. Kadangi viržiams nereikia ypatingų sąlygų, jie gali būti įvairiai pritaikomi įvairiose želdynų zonose. Rudenėjant viržiai tampa puikiu sodo akcentu. Įvairiaspalviai jų žiedynai sudaro puikias rudenines kompozicijas.
Pav. Škotijos kalnuotose vietovėse natūraliai augantys viržiai
Kada žydi? Liepos viduryje–lapkritį. Vėliau žiedynai sudžiūsta, tačiau nepraranda spalvos.
Kada sodinti? Jeigu viržiai auginti vazonėliuose, juos galima sodinti visą šiltąjį sezoną. Augalus perkelti iš grunto rekomenduojama anksti pavasarį.
Sodinimas. Iškasama 30 x 30 cm duobutė, į ją pripilama rūgštaus dirvožemio ir smėlio mišinio. Vėliau viskas perkasama su esama žeme. Sodinama tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazonėlyje. Augalai gali būti sodinami 30 cm atstumu vienas nuo kito. Pasodinus gausiai paliejama.
Auginimo vieta. Kadangišiems augalams nereikia ypatingų sąlygų, juos lengva įkurdinti sode, tačiau reikėtų užtikrinti kuo labiau artimas natūralioms augimo sąlygas. Parenkama saulėta, greitai drenuojama vieta. Gali augti ir pavėsingoje vietoje, tačiau menkiau žydės ir formuos tankesnį, platesnį kerą.
Laistymas. Viržiams netinka įmirkusi dirva, todėl svarbu jų neperlieti. Rekomenduojama laistyti retai, bet gausiai.
Dauginimas. Viržiai dauginami sėklomis, vegetatyviškai ar dalijant kerą.
Tręšiama pavasarį prieš prasidedant vegetacijos laikotarpiui. Naudojamos kompleksinės rūgščiamėgių augalų trąšos. Rugpjūtį rekomenduojama patręšti fosforo ir kalio trąšomis, kurios sustiprins augalo šaknyną ir apsaugos nuo grybinių ligų.
Apsauga žiemą. Jaunus augalus žiemą rekomenduojama pridengti eglišakiais.
Ligos šių augalų beveik nepuola, kartais gali pasitaikyti grybinių ligų, kurias sukelia drėgnų ir karštų orų terpė. Viržiams grybelinės ligos pasireiškia ūglių rudavimu ir džiūvimu. Prevencijai naudojami fungicidai.
Priežiūra. Viržių auginimo vietoje svarbu naikinti piktžoles, kad augalams nereikėtų su jomis konkuruoti. Svarbiausias darbas – anksti pavasarį nupjauti sudžiūvusius žiedynus. Balandžio pab.–gegužės pradž. reikia nupjauti iki pat apačios, paliekant tik nedidelį krūmo kauburėlį. Jeigu žiedynai nenukerpami, augalas gali žydėti menkai arba visai nežydėti. Esant labai kaitriai ir saulėtai vasarai, būtina papildomai laistyti ir purkšti vakarais, kai saulė nėra tokia kaitri.
Pav. Viržių įvairovė
Pritaikymo galimybės didelės. Dažniausiai auginami kaip dekoratyviniai augalai, rečiau – kaip vaistiniai. Viržiai gražiausiai dera alpinariumuose tarp akmenų ir šliaužiančių spygliuočių. Taip pat puikiai atrodo auginami vazonuose, gali puošti terasas ir balkonus. Tai nepakeičiamas augalas rudens kompozicijoms, savo ryškiomis, gražiomis spalvomis ypač pagyvinantis aplinką, kai prasideda nemalonūs lietingi rudeniški orai. Dėl ištvermingumo ir įvairovės tinka kapams želdinti.
Pav. Viržiai komponuojami vazonuose
Įdomu. Viržių žieduose gausu nektaro, kurį renka bitės. Tai joms pagelbėja, kai rugsėjį pradeda stigti žydinčių augalų. Iš viržių žiedų surinktas medus būna tamsios spalvos ir kartoko skonio.
Jums reikės:
- viržio sodinuko;
- rūgštaus substrato;
- smėlio;
- kastuvo;
- ilgo poveikio trąšų;
- įgėrio granulių;
- laistytuvo.
